Faraonų šunys

Faraonų šunys – viena seniausių veislių pasaulyje, istoriniai šaltiniai liudija jau nuo 3000 – 4000 m. pr. Kr. kad veisle faktiškai nuo tų senųjų laikų nepakito. Egipte randama daug panašių į juos šunų atvaizdų, ypač ant sarkofagų, freskų. Stačios kurtų ausys, ilgas snukis ir skulptūriškos kaklo linijos – tikra dieviškojo Anubio kopija. Šuo Anubis tarp šių gyvių užėmė nepaprastai garbingą vietą. Anubis – požemio karalystės dievas. Nuo Anubio priklausė, ar mirusiojo siela pateks į pomirtinę karalystę, mat dieviškomis svarstyklėmis jis pasverdavo mirusio žmogaus širdį (sielą). Menka, nedaug sverianti siela keliavo į pragarą. Tad šioje vietoje peršasi mintis, jog posakis „Šuo jaučia gerą žmogų“ turi gilesnę prasmę. Kodėl Anubis, o ne kas nors kitas, sverdavo žmogaus sielą? Matyt todėl, kad šuo yra sąžiningiausia iš visų gyvų būtybių. Šuo nepaperkamas. Šuo myli žmogų pasiaukojama meile. Išeitų, tik šuo ir gali paskutinį syk pasitarnauti savo žmogui….

Teigiama, kad į Europą iš Egipto faraonų šunis atgabeno Finikiečių pirkliai, vis tik tikslių įrodymų iš kur kilusi ši veislė nėra. 1930 metais pirmas faraonų šuo buvo įvežtas į Didžiąją Britaniją, o dar vėliau 1963 metais iš Maltos ir Gozo salų jau antrą kartą atkeliavo faraonų šuniukas į Angliją. 1967 metais pirmą faraonų šuniuką įvežė į Jungtines Amerikos Valstijas misteris Harperis, o 1970 metais buvo įkurtas Amerikos faraonų šunų klubas (PHCA). Standartas pripažintas 1974 m. veislė pavadinta faraonų šunimis, nors tuo metu tai buvo ir alternatyvus Ibisos šunų vardas, tačiau 1977 metais FCI Ibisos skalikus oficialiai pavadino originaliu jų vardu ir painiavos nebeliko. 1983 metais faraonų šunų veislė buvo užregistruota Amerikos šunų klube (AKC), 1984 metais veislė buvo įrašyta į kurtų grupę.

Dabar faraonų šuo yra nacionalinė Maltos salos veislė, čia šie šunys buvo auginami triušių medžioklei, bei namų apsaugai, vietiniai žmonės juos vadina „Kelb-tal-Fenek“ arba triušinis šuo. Medžiodami faraonų šunys pasikliauja ne tik rega, bet ir uosle ir klausa. Nosimi jie naudojasi, kol suseka grobį, o, kai šį išbaido, pradeda vytis. Kartais jie dalyvauja ir paukščių (putpelių ar slankų) medžioklėse. Taip pat faraonų šunys naudojami sargybai ar lydėti ožius bei avis į ganyklas. Maltos ūkininkai rūpestingai veisė savo šunis, atrinkdami tiktai geriausius medžiotojus ir išlaikydami veislę gryną. Faraonų šunys medžioklėje dažniausiai dalyvauja tamsiu paros metu, kai mažiau blaškančių veiksnių. 1977 metų Maltos monetose galima pamatyti šių šunų atvaizdų.

Duetas

1998 metais pirmas faraonų šuo atkeliavo ir į Lietuvą. Pradininkė šiuos veislės atstovė kalytė Scheik’s VANESSA MAE atkeliavo iš garsaus Suomijos Scheik’s veislyno į veislyną Lietuvoje Gintariniai namai. Lietuvoje šiuos veislės populiacija auga jau įregistruoti 36 faraonų šunys.

Viduržemio jūros šalyse egzistuoja daugiau veislių, panašių į faraonų šunis. Tai – Etnos čirnekai, Ibisos šunys, Kanarų ir portugalų Podenco, taip pat kitos vietinės regiono veislės. Neaišku, ar šios veislės panašios dėl bendrų protėvių, ar susiformavo dėl tokių pačių sąlygų.

Protingi ir nepriklausomi, aktyvūs, puikūs kompanionai. Mėgsta vaikus, tačiau su nepažįstamaisiais elgiasi atsargiai. Vieną pamoką ar blogą įvykį prisimena visą gyvenimą, tad juos auklėti reikia atsargiai, kad neatsirastu dresūros spragų. Tinka kaip sarginiai šunys, bet uždaroje teritorijoje. Labai jautriai reaguoja į fizines bausmes. Gali būti užsispyrę, impulsyvūs ar nenuspėjami. Susijaudinę šunys „parausta“, ypač jų nosis ir ausys. Nuo mažens būtina socializuoti, kitaip jie gali būti nedraugiški kitiems šunims arba bailūs. Su kitais gyvūnais dažniausiai sutaria gerai. Palikti vieni, gali nusiaubti namus.

Mėgsta bėgioti palaidi. Puikūs dviratininkų ar bėgikų palydovai. Jei pakankamai treniruojasi (kasdien turi palakstyti), puikiai gali gyventi bute. Būtina minkšta ir šilta patalynė, mūsų klimato juostoje negali ištisus metus praleisti lauke (voljere netinkamas laikyti).

Nort_2010_08_17Turi stiprų medžioklės ir persekiojimo instinktą, tad nesaugiose (neaptvertose, šalia judrių gatvių) vietose faraonų šunų nerekomenduojama paleisti bėgioti palaidų. Labai aukštai šokinėja, tad gyvenant nuosavame name, kiemą reikia aptverti aukšta dvimetrine tvora.

Gyvena 11 – 14 metų, bręsta lėtai. Nelepūs, neišrankūs gyvenimo sąlygoms ir maistui. Labai sveiki ir ištvermingi, tik gali būti jautrūs vaistams ir insekticidams. Faraonų šunys niekada nebuvo ypatingai populiarūs, tad jų nepaveikė komercinis veisimas.

Šunų ūgis 59 – 63,5 cm, kalių 53 – 61 cm, sveria 20 – 25 kg. Kūno ilgis nuo krūtinės iki šlaunikaulio šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera. Kartais faraonų šunys priskiriami prie skalikų, kartais – prie primityvių veislių (FCI jie toje pačioje grupėje, kaip i špicai). Judesiai lengvi, plaukiantys. Galva iškelta aukštai, žingsnis platus. Kojos ir pėdos turi judėti viena linija su kūnu, nepageidautinas pėdų kreipimas į šonus arba aukštas kojų kėlimas. Grakštus, elegantiškas, tuo pačiu ir atletiškas bei galingas. Galva elegantiška, buko pleišto formos. Snukis šiek tiek ilgesnis už kaukolę. Kaukolė plokščia ir ilga. Snukis ilgas, plonas. Akys mažos, ovalios, gintarinės (ši spalva priimtina visoms kinologų organizacijoms) ar šviesiai rudos. Faraonų šunys gimsta mėlynakiai, vėliau spalva pakinta į lengvai auksinę ar geltoną, o visiškai patamsėja sulaukus pilnametystės. Žvilgsnis entuziastingas, kilnus, judrus bei protingas. Ausys išaugusios vidutiniškai aukštai, prie pagrindo plačios, plonos ir didelės, susidomėjus – stačios, labai „judrios”. Perėjimas iš kaktos į snukį – nuožulnus. Nosies veidrodėlis tik kūno spalvos, sutampantis su kailio spalva.

Kaklas gana ilgas, liesas, raumeningas, truputį skliautuotas. Krūtinė gili, platėjanti link alkūnių. Pilvas šiek tiek įtrauktas. Viršutinė nugaros linija tiesi. Uodega išaugusi vidutiniame aukštyje, stora ties pagrindu, smailėjanti. Susidomėjus, siekia žemiau kulkšnių, judant užriesta, aukštai iškelta. Negali būti pabrukta tarp kojų, susukta.

Faraonų šuniui reikia nedaug kailio priežiūros – tik guminio šepečio pagalba pašalinti negyvus plaukus. Maudyti reikia tik kai tai būtina, kadangi turi jautrią odą ir netinkamas šampūnas gali sukelti alergiją. Patariama naudoti kūdikių ar švelnų šunų šampūną. Šis šuo neskleidžia specifinio šuniško kvapo, net kai būna šlapias.

Kailis trumpas, blizga, jo struktūra keičiasi nuo šilkinio iki kietoko, neturi pavilnės. Spalva įvairių atspalvių raudona (ši priimama visų kinologų organizacijų) ar gelsvai ruda, dažnai su baltymėmis ant uodegos galiuko (kai kuriose kinologų organizacijos labai vertina šunis baltu uodegos galiuku), krūtinės, pirštų. Leistina plona balta linija ir per snukio vidurį (žvaigždė kaktoje). Leidžiama balta dėmė ant krūtinės, kojų pirštų.

Paruošė Auksė Mackevičienė, veislynas „Gintariniai namai“, 2012 m. (panaudoti informacijos šaltiniai iš interneto ir www.agiesha.blogas.lt/faraonu-suo)

 kiskutis