Rusų kurtas – veislės istorija

Straipsnio autorė Kristina Terra (Zabava Borzoi), informacija iš JAV rusų kurtų klubo tinklalapio www.borzoiclubofamerica.org (Straipsnio originalas: I dalis http://www.borzoiclubofamerica.org/pdf/gazette/feb2012.pdf; II dalis http://www.borzoiclubofamerica.org/pdf/gazette/may2012.pdf)

Vertimas iš anglų k. – Algimantė Žaltauskaitė ir Ramunė E. Tovstucha

Rusų kurtų tipų įvairovė dažnai suglumina teisėjus, ir norint suprasti jos priežastis šaknų reikėtų ieškoti veislės istorijoje. Rusų kurtų protėviai nėra tokie grynakraujai, kaip gali atrodyti – iš tiesų siekiant sukurti tobulą medžioklinį kurtą, galintį gaudyti zuikius, lapes ir vilkus daugiau ar mažiau atviroje vietovėje, buvo panaudota daug veislių. Vystantis medžioklės būdams ir sąlygoms Rusijoje kartu vystėsi ir rusų kurtas. Nors jis visuomet buvo veisiamas pagal savo funkciją, tačiau keitėsi tam tikros charakteristikos, įskaitant ir kai kuriuos išorinius bruožus.

chistopsovaya

Chistopsovaya tipas

Veislės pradininkai, be abejonių, buvo persų kurtų tipo šunys, XIII amžiuje atkeliavę į Rusiją su mongolų užkariautojais, ir vietiniai ilgakojai šiaurinio tipo šunys, šimtmečiais naudoti Rusijoje tiek medžioklei pasikliaunant rega, tiek kaip pėdsekiai. Tokios kombinacijos rezultatu tapo itin greitas elegantiškas bėgikas, egzotiškas šuo, tapęs tautos pasididžiavimu. Pirmykštis rusų kurtas turėjo iš dalies ar visiškai stačias ausis, kurios per kartų kartas įgavo rožės formą, apaugusį tankiais plaukais raumeningą kaklą, ilgą kailį, dengiantį kūną, uodegą bei užpakalinę kojų pusę. Jam buvo tipiška lenkta viršaus linija, kompaktiškas formatas, siaura ir tuo pačiu gili krūtinė, užpakalinės kojos labiau patrauktos po savimi, tiesi uodega, trumpokas kaklas bei auksinė sabalų ar pilka sabalų spalva – tiek vienspalvio, tiek dėmėto kailio rašto. Tais laikais medžioklei nedideliuose Rusijos plynuose laukuose ir miškų laukymėse buvo reikalingas didelis greitis mažose distancijose, tad sugebėjimas greitai išvystyti greitį tapo pagrindiniu selekcijos kriterijumi.

Pirmieji greihaundai į Rusiją buvo atvežti XVI amžiaus pradžioje. Daug vėliau, XIX amžiuje, jie vėl buvo sistemingai kryžminami su rusų kurtais greičiui padidinti. Tigrinė rusų kurtų spalva yra ne kas kita, kaip greihaundų palikimas. XVII amžiaus pradžioje lenkų bajorai pristatė lenkų kurtus Dmitrijaus Apsišaukėlio, pretendavusio į Rusijos sostą, dvariškiams. Po šių dviejų trumpaplaukių veislių (greihaundų ir lenkų kurtų) sukryžminimo su pirmykščiais rusų kurtais atsirado Chistopsovaya rusų kurtų linija. Šie kurtai buvo geresni sprinteriai ir nuo pirmykščių rusų kurtų skyrėsi lengvesniu sudėjimu, labiau išgaubtais šonkauliais, ilgesniu kaklu, ilgu minkštu kailiu, turėjo trumpesnes uodegas, elegantiškas smulkesnes galvas ir dideles akis.

Po didžiųjų karų su Švedija Rusijai tapo prieinamas Baltijos regionas, kur buvo paplitę Kuršžemės šiurkščiaplaukiai kurtai – tvirti, aukšti, trumpesnių kojų šunys su pjautuvo formos uodega ir škotų kurtą primenančiu kailiu. Rusijos medžiotojai buvo pakerėti šios veislės šunų dydžio, galingumo ir aršumo.

gustopsovaya

Gustopsovaya tipas

Metodiškas rusų kurtų kryžminimas su šiurkščiaplaukiais Kuršžemės kurtais 1750-taisiais sukūrė naują veislę: Kuršžemės ilgaplaukį kurtą – išskirtinai aršų, trumpesnių kojų šunį. Šių šunų galvą, priekinę kojų dalį bei uodegą dengė trumpas kailis, o likusį kūno paviršių – gausus ir labai garbanotas. Kadangi jie nusileido rusų kurtams elegancija ir greičiu, kryžminimas tęsėsi, ir galiausiai taip atsirado Gustopsovaya rusų kurtų linija.

Gustopsovaya linija (kas paraidžiui reiškia „tankaus, storo plauko“) žymi naują veislės vystymosi stadiją (XVIII amžiaus pabaiga). Šie aukšti, plataus kūno šunys pasižymėjo išskirtiniais sugebėjimais vystyti didelį greitį trumpose distancijose. Jiems buvo būdingos aukštai įsodintos mažos ausys, kalto formos siaura galva su ryškiomis gyslomis, tankus, garbanotas, ilgas kailis su gausiu banguotu arba garbanotu puošiamuoju plauku – vienspalvis ar dėmėtas, visų auksinių ar pilkų atspalvių, tiek su sabaliniu užbaigimu, tiek be jo. Patinų nugaros linkio pradžia buvo arčiau pečių, tuo tarpu kalėms buvo būdinga tiesesnė viršaus linija.

1830-taisias dėl miškų kirtimo Rusijoje medžioklės būdas pradėjo keistis. Veisėjus pradėjo nebetenkinti Gustopsovaya rusų kurtų prasti rezultatai ilgo persekiojimo distancijose. Po Rusijos–Turkijos karo XVIII a. pabaigoje Rusijoje atsirado daugybė nulėpausių tipo kurtų.

gorsky_hound

Kalnų kurtas

Sprendimą kovai su Gustopsovaya rusų kurtų trūkumais „pasiūlė“ vadinamieji kalnų (Gorsky) kurtai, pasižymėję tiek greičiu, tiek ištverme. Šie elegantiški, grakštūs, proporcingai sudėti kurtai turėjo lengvą nugaros linkį, ilgesnį kūną, gerai išlinkusius šonkaulius ir gilią krūtinę. Jų uodega buvo pjautuvo formos arba riesta, akys juodos, kailis trumpas, galva kalto formos su ryškiomis gyslomis, ryškiais antakiais ir išryškėjusiu pakaušiu. Kalnų kurtai taip pat perdavė rusų kurtams juodą su įrudžiu kailio spalvą. Kita nulėpausių kurtų veislė – Krymo kurtai – grubesni ir tvirčiau sudėti, pasižymėjo įspūdinga ištverme, bet buvo lėtesni. Jie turėjo smulkesnes galvas, tiesią ar kiek įlinkusią viršaus liniją, riestas uodegas, puikiai išlenktus šonkaulius ir ne itin gilią krūtinę. Abi veislės buvo intensyviai kryžminamos su Gustopsovaya rusų kurtais, dėl to apie 1860-uosius grynųjų Gustopsovaya rusų kurtų nebeliko. Rusų kurtai įgavo daugiau ištvermės, tačiau neteko sugebėjimo vystyti didelį greitį trumpose distancijose, daugelis taip pat turėjo žemesnį ausų įsodinimą, riestas uodegas. Daugybė garbingų Rusijos žemvaldžių medžiojo su kurtais ir vystė savo pačių skirtingas rusų kurtų linijas, tačiau po baudžiavos panaikinimo 1861-aisiais dauguma negalėjo ilgiau išlaikyti savo veislynų (kai kuriuose būdavo iki 400 šunų). Buvo prarasta daugybė rusų kurtų linijų, ir skirtingų tipų ir veislių kurtai (Chistopsovaya ir Gustopsovaya rusų kurtai, kalnų, Krymo, netgi Hortaya trumpaplaukiai rusų kurtai) buvo gan atsainiai veisiami tarpusavyje.

krymski

Krymo kurtas

Po 1874-ųjų parodos, kurią surengė Imperatoriškoji medžioklinių šunų veisimo ir taisyklingos medžioklės puoselėjimo draugija, draugijos nariai priėmė sprendimą uždaryti rusų kurtų veislės knygą. Entuziastai siekė pasiekti vieningą veislės tipą ir atkurti prarastus veislės bruožus, kartu išsaugant teigiamas savybes, kuriuos įnešė pastarojo laikotarpio kryžminimas.

1888-aisiais metais draugija patvirtino pirmą naujųjų laikų rusų kurto standartą, kurį parašė nenuginčijamas veislės žinovas ir autoritetas Nikolajus Jermolovas, kurio šeima veisė rusų kurtus daugiau nei 200 metų.

Daugiausia pastangų siekiant susigrąžinti ankstesnę veislės šlovę ir išsaugoti jos vieningumą dėjo caro dėdės, Didžiojo Kunigaikščio Nikolajaus Nikolajievičiaus veislynas – „Perchino“. Išnaudodamas savo galimybes, Didysis Kunigaikštis įsigijo geriausius veisimui tinkamus darbinius šunis. Selekcijoje jis siekė atkurti pirmykščius išorinius bruožus, kurie buvo tipiški rusų kurtams iki kryžminimo su kalnų ir Krymo kurtais, kartu išsaugojant šių svetimų kraujų įneštas teigiamas savybes. Kunigaikštis vienodai vertino tiek darbines savybes, tiek veislės tipą. Jis veislė struktūriškai subalansuotus šunis, kurie gebėjo tiek įgauti didelį pagreitį per trumpą laiką, kas buvo būdinga „tikriesiems“ originaliesiems rusų kurtams, tiek medžioti bėgdami ilgas distancijas (kalnų kurtų paveldas). Taip pat
„Perchino“ veislyne buvo vykdoma atranka pagal tokius išorinius bruožus, kaip kad siauros galvos su ryškiai besimatančiomis venomis, tamsios akys, aukštai įsodintos ausys, tiesios uodegos, bei taisyklingos struktūros šilkinis kailis su ilgu puošiamuoju plauku. Tuo siekta sugrąžinti rusų kurtui jo originalią išvaizdos estetiką.

Tipų suvienodinimas dar nebuvo pasiektas, kai Rusiją sukrėtė 1917-ųjų metų revoliucija, kuri nutraukė visą veisimo veiklą. Apie 200 rusų kurtų buvo išvežti į Europą ir JAV. Įvairių rusų kurtų protėvių bruožus dar ir šiandien galima matyti skirtingose veislės linijose. Šiuo metu yra daug sunkiau patikrinti rusų kurto medžioklės gebėjimus, todėl svarbiausia veisiant atsižvelgti į sudėjimo funkcionalumą, kartu nenuvertinant siekio išlaikyti pageidautinus išorinius bruožus.