Straipsniai

Vipetai – kokie jie?

Vipetai – kokie jie?
Vipetai kaip veislė išsivystė Didžiojoje Britanijoje, o „veislės“ statusą gavo XIX a. pabaigoje. Šiuos nedidelius vikrius šunis laikė smulkesni žemvaldžiai, valstiečiai ir darbininkai, kurie negalėjo leisti sau laikyti didžiųjų kurtų – greihaundų. Mažasis kurtas ne tik talkindavo smulkių žvėrelių medžioklėje, bet ir suteikdavo pramogą – laisvalaikiu jų šeimininkai organizuodavo improvizuotas lenktynes laukuose ar gatvėse, kas savotiškai atstodavo aristokratų “sportą” – žirgų lenktynes.

Manoma, kad vipetų veislės formavimo procese dalyvavo greihaundai, terjerai, o galimai ir stambesni italų kurtai. Anglijoje vipetai buvo oficialiai pripažinti 1891 metais.

XX a. pirmos pusės vipetai

Vipetas “Zuber” (gimęs 1889 m.) – visų ar bent jau daugumos šiuolaikinių vipetų protėvis.

 

 

Šiuolaikiniai vipetai – kokie jie ir kodėl juos renkamės?

Šiuolaikinio vipeto pašaukimas – būti šeimos draugu ir kompanionu. Šie šunys tokie atviri ir taip nuoširdžiai myli pasaulį, kad sugeba nesunkiai užkariauti santūriausių žmonių širdis. Vipetuose stebuklingai dera dvi prigimtys – kurto ir terjero. Iš kurtų jie paveldėjo ne tik eleganciją, bet ir nepriklausomą mąstyseną, sudėtingą vidinį pasaulį, meilę laisvei, jautrią širdį – jie tikisi iš žmogaus pagarbos ir supratingumo, nepakenčia grubaus elgesio ir bandymo pavergti juos savo valiai. Tuo tarpu terjeriškas pradas sąlygoja kitką – neišsemiamą energiją, visišką atsidavimą žaidimams, puikų humoro jausmą, meilę žmonėms, o kartais ir ryžtą bei drąsą. Vipetas suderina savyje, atrodo, visiškai nesuderinamus dalykus – jis išdykęs ir kartu paklusnus, jautrus ir kartu drąsus, kupinas meilės pasauliui, bet kartu kovojantis už savo vietą jame.

Kai įsigyjau Gelytę, pradžioje pasijaučiau ne tai kad nusivylusi, bet… savotiškai ją nuvertinau. Iki jos atsiradimo ilgai dirbau su šnauceriais ir spėjau priprasti prie to, kad vokiško užsispyrimo kupini barzduočiai reikalavo tiek kietos rankos, tiek kieto balso, o ir tai ne visada padėdavo. Ir štai tau – vipetukė, kuri nuo menkiausio bandymo ją subarti susigūžia ir akyse “sumažėja”… Galvodavau: “Štai tau ir šuo…” Tačiau ji augo, ir pradėjau pastebėti tai, ko nemačiau anksčiau: kokia ji užsispyrusi, kai kažko siekia (pavyzdžiui, gauti kamuoliuką ar kąsnelį), kaip ryžtingai kovoja už save, žaisdama su vyresniais šunimis. Laikui bėgant paaiškėjo, kad jos charakteris daug sudėtingesnis, negu gali pasirodyti: ji nebijo “rietis” su dominuojančio charakterio kalėmis, įrodinėdama, kad šioje kompanijoje būtent ji – pirmoji dama, ji nedvejodama pastato į vietą pernelyg drąsius patinus, ji pavyduliauja, kai mano, kad pernelyg ilgai glostau svetimus šunis.

Taigi – nepaisant savo tariamo trapumo, vipetas anaiptol nėra silpno charakterio šuo. Tiesa ta, kad jie tikri inteligentai – kartu jautrūs ir ryžtingi. Tai reikia turėti omeny dresuojant vipetą – šis šuo labai greitai supranta, ko iš jo norima, ir mielai tai daro – su sąlyga, kad su juo kantriai ir korektiškai elgiamasi ir ši veikla jam yra įdomi. Tačiau jie gali ryžtingai atsisakyti to, kas jiems nemalonu, ir taip pat ryžtingai priešinasi grubiam žmogaus elgesiui: kaip tikri inteligentai, jie neparodo jokios agresijos – tiesiog susigūžia ir užsidaro savyje.

Daugelis žmonių, niekad anksčiau nesusidūrusių su vipetais, mano, kad jie tokie pat sunkiai dresuojami ir nepaklusnūs, kaip rytų kurtai. Tai netiesa. Vaikystėje mažieji vipetukai labai smalsūs – bet kokia peteliškė, šmėkštelėjusi jaunam kurtukui prieš nosį, atrodo jam lyg koks pasaulio stebuklas, priverčiantis pamiršti viską, tuo pačiu ir šeimininką. Lygiai taip pat jie laiko visus žmones savo potencialiais draugais, tad nepraleidžia progos susipažinti su kiekvienu praeiviu. Tačiau toks mažųjų vipetukų atvirumas kartu labai palengvina jų dresūrą – jie labai džiaugiasi galimybę pabendrauti ir mokinant juos komandos “Pas mane” mielai atbėga pas šeimininką, ypač paskatint skanaus kąsnelio. Suaugę vipetai paprastai būna labai prisirišę prie šeimininko – lakstydami parke ar miško takais, visada akies krašteliu stebi, kur tas randasi, pašaukti ateina net tuo atveju, jeigu iki tol žaidė kitų šunų draugijoje. Žinoma, visa tai su sąlyga, kad tarp šuns ir žmogaus egzistuoja tam tikrai ryšis ir meilė: vipetai pagal savo “natūrą” yra labai “romantiški” šunis, tad jiems tokie dalykai labai svarbūs, jais grindžiamas visas jų paklusnumas – priešingai, negu vokiečių aviganiai ar spanieliai, jie neturi noro “įsiteikti” šeimininkui ir niekad nevergauja.

Kartu vipetai – itin “patogūs” ir universalūs šunys. Jie tinka visai šeimai – myli vaikus, dievina švelnumą, glamones ir galimybę ramiai snausti prisiglaudus prie mylimų žmonių, o kartu idealiai tinka aktyviam laisvalaikiui, yra puikūs žygių, iškylų, rytinės mankštos kompanionai. Jų priežiūra tokia paprasta, kad faktiškai nėra jokio skirtumo, ar laikote parodų čempioną, ar sofos pažibą – tinkamai maitinami ir turėdami galimybę mankštintis, šie šunys idealiai atrodo be jokių papildomų pastangų, jie nereikalauja kosmetikos, kirpimo ar šukavimo. Pakanka tik kartais išmaudyti juos po šiltu dušu. Įdomu tai, kad šie šunys labai švarūs ir šiuo požiūriu netgi kiek “katiniški” – dažnai teko stebėti, kaip vipetas išlaižo savo kailiuką :) Iš specifinių priežiūros detalių jiems būtinas tik nagų kirpimas kas 2 savaites: šie šunys labai lengvi, tad jų nagai nenudyla natūraliai, užtat labai greitai auga – o kadangi vipetai yra lakstūnai, per ilgi nagai lengvai gali tapti traumos priežastimi.

Vipetų dydis idealus – ji nėra tokie maži, kaip dekoratyvinės veislės, tačiau kartu sugeba įsitaisyti suaugusiam žmogui ant kelių, kas idealu kelionėse. Jų išlaikymas nėra brangus, o optimalus dydis ir ramus elgesys namuose leidžia jiems puikiai jaustis net ir mažame butuke – turėdamas savo jaukią vietelę, vipetas niekad netrukdys namiškiams. Tačiau vipetui būtinas dėmesys ir žaidimai – tai bendraujantis “gaujos” šuo, kuris nepakenčia vienatvės. Jam būtina kompanija, galimybė dalyvauti šeimos veikloje. Tai nėra tas šuo, kurį galima nusiųsti į vietą atėjus svečiams – nušalintas nuo namiškių, jis jaučiasi nuskriaustas ir nelaimingas.

Žmonės, sutikę vipetą ir matydami jo puikiai išvystytus raumenis, dažnai mano, kad šiems šunims būtina daug treniruotis. Tačiau jų atletiškas raumeningas sudėjimas didžiąja dalimi sąlygotas genų. Priešingai, negu, pvz. haskis, kuris istoriškai buvo išveistas kaip tolimų varginančių distancijų bėgikas ir dėl to reikalauja ilgų pasivaikščiojimų, vipetų lenktynių distancija sudarydavo vos kelis šimtus metrų – pagrindinis šių šunų “koziris” būvo ir lieka greitis, o ne ištvermė. Tai nereiškia, kad vipetą galima uždaryti tarp keturių sienų arba vedžioti it kokį anglų buldogą – vipetams būtina mankštintis, reguliariai lakstyti be pavadžio (būtinai!), tačiau vipetas bus laimingesnis lakstydamas paskui kamuolį ir tyrinėdamas parką kartu su šeimininku, nei kad nuobodžiai bėgiodamas daugiakilometrinį krosą ta pačia pilka asfalto trasa.

Straipsnio autorė Ramunė Tovstukha, vipetų veislynas „Stabmeldys“

Posted by kurtai in Apie vipetus, Įvairios, Naudinga informacija, Straipsniai, Straipsniai apie veisles, 0 comments

Vipetai – „ydos“ ir kiti mitai

Vipetai – „ydos“ ir kiti mitai

Vis tenka sulaukti vipetais besidominčių žmonių klausimų, kurių esmė – ar tikrai ši veislė yra tokia tobula, kaip aprašoma mano ir kitų veisėjų/savininkų straipsniuose? Kažkodėl žmonės linkę manyti, kad veisėjai linkę pagražinti savo veislę, nuslėpdami „povandeninius akmenis”. Ko gero, pirmiausia reikėtų pasakyti, kad save ir savo veislę gerbiantis veisėjas niekada nebandys įsiūlyti šuniuką nepasakydamas visos tiesos apie tas problemas, su kuriomis gali tekti susidurti busimiems šuns savininkams – vien dėl to, kad jaučiamės atsakingi už mūsų namuose gimusius šuniukus ir pirmiausia suinteresuoti tuo, kad mažylis naujoje šeimoje nugyventų visą savo gyvenimą mylimas ir laimingas, tuo pačiu džiugindamas savo šeimininkus. Visos problemos, kurios gali kilti, pirmiausia atsisuka prieš patį veisėją, kadangi nukenčia tiek veislės, tiek veisėjo reputacija, o jau paaugusį šuniuką tenka pasiimti atgal bei ieškoti jam naujų namų. Tad visada norime surasti šuniukui tinkamus namus, kuriose jis pritaps.

Tai anaiptol nereiškia, kad vipetas „tobula“ ir „ideali“ veislė. Tokių paprasčiausiai nebūna, kadangi kiekvieno mūsų supratimas apie idealus skiriasi. Vienam idealas yra visada tarnauti pasiruošęs aviganis, kitam – laisvamanis saliukis, trečiam – snaudžiantis buldogas. Tuo ir patraukli veislių įvairovė, kad visada gali rasti būtent savo gyvenimo būdui ir savo charakteriui tinkantį šunį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mano gyvenime vipetas nesukėlė jokių nepatogumų. Visi šios veislės bruožai man tiko. Žinoma, buvo keli mažųjų dantukų sugadinti daiktai, apkramtyti baldai ir balutės ant linoleumo, bet vargu ar tai galima pavadinti veislės problema – tai kiekvieno bet kokios veislės šuniuko auginimo kasdienybė, ir jeigu savo naują itališką sofą, parketines grindis ir „išmanųjį” mobilų telefoną branginate labiau už vyzgiančią uodegytę, ko gero jums apskritai nereikėtų įsigyti šuns.

Kas liečia veislės ypatybes – pasistengsiu paminėti kelis momentus, kurie tam tikrais atvejais gali sukelti nepatogumų. Jos anaiptol nereiškia, kad vipeto privalumus aprašantys straipsniai „meluoja” – tiesiog vipetas, kaip ir bet kuri kita veislė, gali jums netikti. Kartu paneigsime kelis mitus, kurie paplitę tarp su šia veislę nieko bendro neturinčių žmonių. Taigi…

Paklusnumas
Nors frazė „vipetas nepaklusnus” yra mitas, tačiau tam tikrais atvejais gali virsti realybe. Iš principo vipetas – klusniausias iš kurtų. Skyrium nuo iš Rytų kilusių kurtų veislių, vipetas yra vakarų pasaulio selekcijos kūrinys ir nuo pat pradžių buvo skirtas gyventi kartu su žmogumi, tad šis šuo iš prigimties labai prieraišus ir socialus. Jam patinka būti šalia žmogaus, bendrauti ir kartu kažką veikti. Tačiau jeigu visą bendravimą su šuniuku suvedate prie „pamaitinau-išvedžiau į lauką” ir esate visiškai abejingi artimo ryšio su juo kūrimui, tuomet visai tikėtina, kad ateity jis labiau domėsis aplinka, negu jumis – kas reiškia, kad paleidus vipetą lauke jūs busite jam dešimt kartų mažiau reikšmingi, negu kokia nors praskridusi peteliškė. Norint paklusnaus vipeto reikia skirti jam dėmesio ir nuo pat pirmų pasivaikščiojimų pratinti šuniuką pakvietus ateiti, nuolat už tai skatinti skaniuku ir ugdyti supratimą, kad atbėgti pas jus smagiau už bet ką kitą. Iš tiesų tai nėra sunku, nes mažytis vipetukas dievina bendravimą, bet tai yra kasdienis darbas. Užtat vėliau suaugusį šunį galėsite prisikviesti bet kada.
Tačiau reikia pasiruošti tam, kad pirmaisiais šuns gyvenimo metais tikrai nesulauksite iš jo besąlygiško paklusnumo – tiesiog dėl to, kad šuo tik pradeda savo gyvenimą ir nori ištirti kiekvieną naują dalyką. Vipetai labai smalsūs, impulsyvūs, jiems viskas įdomu ir jie nesidrovi iškart nulėkti prie juos sudominusio daikto. Jaunas šuo bėgs prie kiekvieno sutikto žmogaus, šuns, vaiko ar keistu pasirodžiusio daikto, tam kad susipažint. Geriausia, ką galite padaryti – visada būti budrūs, pasivaikščiojimo metu stebėti ne tik šunį, bet ir aplinką, bei kartu stengtis parodyti šuniukui kiek įmanoma daugiau naujų dalykų, vietų ir žmonių, kad pažinimo procesas būtų intensyvus. Patikėkite – vėliau už tai bus atlyginta su kaupu.

Iš savo patirties – per savo beveik 5 metų gyvenimą Gelytė buvo pabėgusi du kartus. Pirmą kartą būdama 4 mėnesių, kuomet ją išgąsdino pernelyg aktyviai žaisti norėjęs didelės veislės stambus vyresnis šuniukas, ir antrą kartą – maždaug 5 mėnesių, pamačiusi tolumoje kitą šunį. Viskas. Šiuo metu galiu vedžioti ją be pavadžio, ji idealiai paklusta ne vien komandoms, bet net ir balso intonacijoms, pastoviai seka, kur aš randuosi, o kitų šunų savininkai išsižioję žiūri, kaip kalytė iškart ateina pas mane iš žaidžiančių šunų būrio, kai kitiems tenka savo augintinius gaudyti. Žinoma, pasivaikščiojimų metu aš vis dar visada stebiu aplinką. Tai būtina norint išvengti nelaimingų atsitikimų, kadangi vipetai praktiškai neturi savisaugos jausmo – jeigu užsižiopsojote ir jūsų šuo nusivijo katiną per judrią gatvę, jau niekuo nepadėsite. Tačiau jeigu stebite aplinka, visada pastebėsite, kad šuo kažkuo susidomėjo, spėsite sustabdyti jį, pakviesti ir prisegti pavadį. Vipetai yra impulsyvūs, todėl lauke visada turite sekti savo šunį. Jeigu tai darote, niekad neturėsite problemų dėl atlekiančio šuns išsigandusių praeivių arba kitų šunų. Man asmeniškai nei vipeto dresavimas, nei jo veiksmų kontrolė lauke nesukelia absoliučiai jokių nepatogumų – mat į lauką su šuniu einu būtent dėl šuns ir man malonu jį stebėti, tad nesu tikra, ar tai galima vadinti problema. Tačiau vienareikšmiškai su vipetu negalima žioplinėti, nebent randatės saugioje aplinkoje. Užtat miške ar kaime galite visiškai atsipalaiduoti – vipetas visada bus netoliese, ir jums tikrai neteks jo vaikytis ar ieškoti. Kaip jau sakiau – Gelytei pavadžio prireikia tik dėl jai pavojingų mašinų bei šunų bijančių žmonių, tačiau kaip grybavimo bendražygė ji tiesiog ideali. Juolab kad net vėlyvą rudenį jums nereikės valandą plauti šunį ir dar dvi valandas jį džiovinti :) Tačiau vipeto tikrai nepatartina paleisti nuo pavadžio ten, kur yra mašinų – šie šunys nevaikšto „prisiklijavę” prie šeimininko kojos, o būdami impulsyvūs sprendimus jie priima staiga ir negalite būti tikri, kad tas sprendimas nebus kitoje judrios gatvės pusėje tupinčio balandžio vijimasis…

Taipogi reikia atminti, kad vipetas nėra tas šuo, kuriam galėsite kaip vokiečių aviganiui dešimt kartų pasakyti „sėst-gult” ir sulaukti nepriekaištingo komandos atlikimo. Vipetas yra mąstantis šuo, jis visada pagalvoja, ar tikrai verta daryti tai, ką sakote, ir nekenčia beprasmės muštros. Man asmeniškai tai yra vienas gražiausių šios veislės bruožų – vipetai nėra pataikaujantys vergai, tačiau partneriai ir draugai, puikiai jaučiantys situaciją. Jeigu turite ryšį su šuniu bei mokate jį sudominti – tuomet galėsite išmokyti vipetą ko tik norite. Pavyzdžiui, mano vyriškis tiesiog įdomumo dėlei lengvai išmokė jau suaugusią trejų metų Gelytę be leidimo neimti maisto iš dubenėlio ir kantriai laukti, kol bus leista, bei elementarių bendro paklusnumo komandų, kurių savo šuns niekad nemokinau, kadangi man tiesiog to nereikėdavo – vipetas taip prisitaiko buityje, kad dažniausiai nėra reikalo diktuoti jam „sėdėt‘ arba „gulėt”.

„Vipetai agresyvūs” – šią frazę tenka išgirsti iš žmonių, matančių su savo gentainiais siaučiančius vipetus. Ar tai tiesa? Visų pirma, kiekvienas vipetas turi savo charakterį ir skirtingai sutaria su skirtingais šunimis – yra tiek meilesnių vipetų, tiek mėgstančių kivirčus, o darbiniuose (lenktynių) linijose gali pasitaikyti ir labai aršių gentainiams rimtai besipjaunančių vipetų, nors tarp parodinių linijų tai retenybė. Vienareikšmiškai galima pasakyti, kad tai nėra šuo-avinėlis – galu gale iš prigimties tai yra medžiotojas su grobio instinktu, net jeigu nuo realiai zuikių medžioklėse dalyvavusių šunų šiandienos vipetą skiria dešimtys protėvių kartų. Todėl nieko nuostabaus, kad yra vipetų, kurie šunų būryje gina savo statusą. Ar tai yra agresija? Vargu. Vipetai yra tikri šunys, todėl santykius savo gentainių tarpe jie aiškinasi taip, kaip pridera šunims. Gelytė, pavyzdžiui, nemėgsta dominuoti linkusių „alfa” tipo kalių, nes pati yra tokia ir nemėgsta konkurenčių – ne kartą teko stebėti, kaip kalių būryje ji puikiai sutaria su dviem kalytėm, bet ieško dingsties pasikivirčyti su trečia. Tai yra natūralus šunų elgesys, o ne agresijos kaip charakterio ydos išraiška – jokioje parodoje jums neteks matyti peštis bandančių vipetų, kai tuo tarpu rotveilerių ar Vidurio Azijos aviganių ringuose galite visko prisižiūrėti. Tiesa, būna atvejų, kai dominuojančios “alfa” kalės reiškia padidintą agresiją ir gali rimtai griebti jų asmeninės erdvės ar jų statuso nepaisančiam šuniui, o dažniausiai – kitai kalei. Tai reikalauja tiesiog adekvačios šeimininko reakcijos – savo šuns stebėjimo, mokėjimo laiku atpažinti tam tikrus šuns rodomus ženklus, bylojančius apie galimą puolimą, atsargumo ir kantrybės supažindinant savo šunį su kitais šunimis. Tačiau tokie atvejai vipetų tarpe – greičiau išimtis, negu taisyklė, paprastai vipetai demonstruoja draugišką elgesį. Taip pat turiu pridurti, kad man asmeniškai labai imponuoja vipeto stiprus charakteris ir sugebėjimas apginti savo pozicijas nesislepiant už šeimininko nugaros. Ir žinoma, vipetai yra be galo meilūs žmonėms.

Šaltas oras
Vipetas turi labai trumpą kailiuką be poplaukio, todėl tai tikrai šilumą mėgstantys šunys – tai gali reikšti, kad net ir vėsų vasaros dieną vipetas norės būti užklotas, jau nekalbant apie žiemą. Taip pat šaltą žiemą vipetams reikia specialaus paltuko, o ir lietingą vėjuotą dieną gali prireikti kažko panašaus, tam kad sušlapusį šunį neperpustų, kas gali tapti ligos priežastimi. Tačiau kartu reikia pasakyti, kad visai nebūtina rengti šunį esant +5C temperatūrai, kadangi lauke šie šunys paprastai labai daug juda ir tikrai nėra tokie trapūs ir lepūs, kaip priimta manyti. Gelytė nerengiama iki tikrų šalčių, užtat niekada nesirgo jokia liga. Principas labai paprastas – kuo labiau šuo „vyniojamas” einant į lauką, tuo dažniai ir greičiau sirgs. Tačiau kartu jokiu budu negalima leisti šuniu peršalti. Vipetui taip pat gali pakenkti skersvėjai, tad jo vieta namuose turi būti šilta ir minkšta. Taip pat šie šunys mėgsta gulėti kur nors aukštesnėje vietoje – ne kartą teko matyti, kaip Gelytė net ant palangės užsiropščia ir saulėtą dieną snaudžia ten it katė  Taip pat absoliuti dauguma šios veislės mėgėjų neprieštarauja tam, kad šuo miegotų lovoje, ant fotelio ar sofos – vipetas labai švarus šuo, o miegoti šiltai ir patogiai jam itin svarbu. Tačiau, žinoma, jeigu to nepageidaujate, pakanka įrengti vipetui savo jaukią vietelę.

„Vipetams reikia daug lakstyti”
Vipetai mėgsta daug lakstyti. Tačiau tai nereiškia, kad privalote bėgioti su šuniu krosą, valandų valandas sukti ratus gatvėmis arba kas antrą dieną vežti šunį į laukus. Žinoma, jeigu esate namisėda ir tingite pajudėti, jums labiau tiktų mopsas ar kitas panašus šuo. Tačiau tiesa yra ta, kad vipetui normaliai išvedžioti reikia keliskart mažiau laiko ir pastangų, negu prireiktų tokiems darbinėms veislėms, kaip retriveris arba haskis. Vipetas gali kaip užvestas lakstyti paskui mestą kamuoliuką kol pavargs, bei tiesiog bėgioti ratais lenktyniaudamas pats su savimi, tad norint pradžiuginti šunį jums tikrai nereikės kasdien įveikti po dešimt kilometrų. Normalus pasivaikščiojimas su vipetu trunka tiek pat, kiek su bet kokiu kitu panašaus dydžio šunimi – apie 40-60 min. du kartus per dieną, ir 2/3 šio laiko šuo turi praleisti žaisdamas ir bėgiodamas, o ne vien niūrai risnodamas prie jūsų kojos. Pasivaikščiojimai tik su pavadžiu vipetui netinka, tad būtina rasti vietą, kur galėsite saugiai jį paleisti ir gerai pamankštinti.

Straipsnio autorė Ramunė Tovstukha, veislynas „Stabmeldys“

Posted by kurtai in Apie vipetus, Įvairios, Straipsniai, Straipsniai apie veisles, 0 comments

Rusų kurtas – veislės istorija

Rusų kurtas – veislės istorija

Straipsnio autorė Kristina Terra (Zabava Borzoi), informacija iš JAV rusų kurtų klubo tinklalapio www.borzoiclubofamerica.org (Straipsnio originalas: I dalis http://www.borzoiclubofamerica.org/pdf/gazette/feb2012.pdf; II dalis http://www.borzoiclubofamerica.org/pdf/gazette/may2012.pdf)

Vertimas iš anglų k. – Algimantė Žaltauskaitė ir Ramunė E. Tovstucha

Rusų kurtų tipų įvairovė dažnai suglumina teisėjus, ir norint suprasti jos priežastis šaknų reikėtų ieškoti veislės istorijoje. Rusų kurtų protėviai nėra tokie grynakraujai, kaip gali atrodyti – iš tiesų siekiant sukurti tobulą medžioklinį kurtą, galintį gaudyti zuikius, lapes ir vilkus daugiau ar mažiau atviroje vietovėje, buvo panaudota daug veislių. Vystantis medžioklės būdams ir sąlygoms Rusijoje kartu vystėsi ir rusų kurtas. Nors jis visuomet buvo veisiamas pagal savo funkciją, tačiau keitėsi tam tikros charakteristikos, įskaitant ir kai kuriuos išorinius bruožus.

chistopsovaya

Chistopsovaya tipas

Veislės pradininkai, be abejonių, buvo persų kurtų tipo šunys, XIII amžiuje atkeliavę į Rusiją su mongolų užkariautojais, ir vietiniai ilgakojai šiaurinio tipo šunys, šimtmečiais naudoti Rusijoje tiek medžioklei pasikliaunant rega, tiek kaip pėdsekiai. Tokios kombinacijos rezultatu tapo itin greitas elegantiškas bėgikas, egzotiškas šuo, tapęs tautos pasididžiavimu. Pirmykštis rusų kurtas turėjo iš dalies ar visiškai stačias ausis, kurios per kartų kartas įgavo rožės formą, apaugusį tankiais plaukais raumeningą kaklą, ilgą kailį, dengiantį kūną, uodegą bei užpakalinę kojų pusę. Jam buvo tipiška lenkta viršaus linija, kompaktiškas formatas, siaura ir tuo pačiu gili krūtinė, užpakalinės kojos labiau patrauktos po savimi, tiesi uodega, trumpokas kaklas bei auksinė sabalų ar pilka sabalų spalva – tiek vienspalvio, tiek dėmėto kailio rašto. Tais laikais medžioklei nedideliuose Rusijos plynuose laukuose ir miškų laukymėse buvo reikalingas didelis greitis mažose distancijose, tad sugebėjimas greitai išvystyti greitį tapo pagrindiniu selekcijos kriterijumi.

Pirmieji greihaundai į Rusiją buvo atvežti XVI amžiaus pradžioje. Daug vėliau, XIX amžiuje, jie vėl buvo sistemingai kryžminami su rusų kurtais greičiui padidinti. Tigrinė rusų kurtų spalva yra ne kas kita, kaip greihaundų palikimas. XVII amžiaus pradžioje lenkų bajorai pristatė lenkų kurtus Dmitrijaus Apsišaukėlio, pretendavusio į Rusijos sostą, dvariškiams. Po šių dviejų trumpaplaukių veislių (greihaundų ir lenkų kurtų) sukryžminimo su pirmykščiais rusų kurtais atsirado Chistopsovaya rusų kurtų linija. Šie kurtai buvo geresni sprinteriai ir nuo pirmykščių rusų kurtų skyrėsi lengvesniu sudėjimu, labiau išgaubtais šonkauliais, ilgesniu kaklu, ilgu minkštu kailiu, turėjo trumpesnes uodegas, elegantiškas smulkesnes galvas ir dideles akis.

Po didžiųjų karų su Švedija Rusijai tapo prieinamas Baltijos regionas, kur buvo paplitę Kuršžemės šiurkščiaplaukiai kurtai – tvirti, aukšti, trumpesnių kojų šunys su pjautuvo formos uodega ir škotų kurtą primenančiu kailiu. Rusijos medžiotojai buvo pakerėti šios veislės šunų dydžio, galingumo ir aršumo.

gustopsovaya

Gustopsovaya tipas

Metodiškas rusų kurtų kryžminimas su šiurkščiaplaukiais Kuršžemės kurtais 1750-taisiais sukūrė naują veislę: Kuršžemės ilgaplaukį kurtą – išskirtinai aršų, trumpesnių kojų šunį. Šių šunų galvą, priekinę kojų dalį bei uodegą dengė trumpas kailis, o likusį kūno paviršių – gausus ir labai garbanotas. Kadangi jie nusileido rusų kurtams elegancija ir greičiu, kryžminimas tęsėsi, ir galiausiai taip atsirado Gustopsovaya rusų kurtų linija.

Gustopsovaya linija (kas paraidžiui reiškia „tankaus, storo plauko“) žymi naują veislės vystymosi stadiją (XVIII amžiaus pabaiga). Šie aukšti, plataus kūno šunys pasižymėjo išskirtiniais sugebėjimais vystyti didelį greitį trumpose distancijose. Jiems buvo būdingos aukštai įsodintos mažos ausys, kalto formos siaura galva su ryškiomis gyslomis, tankus, garbanotas, ilgas kailis su gausiu banguotu arba garbanotu puošiamuoju plauku – vienspalvis ar dėmėtas, visų auksinių ar pilkų atspalvių, tiek su sabaliniu užbaigimu, tiek be jo. Patinų nugaros linkio pradžia buvo arčiau pečių, tuo tarpu kalėms buvo būdinga tiesesnė viršaus linija.

1830-taisias dėl miškų kirtimo Rusijoje medžioklės būdas pradėjo keistis. Veisėjus pradėjo nebetenkinti Gustopsovaya rusų kurtų prasti rezultatai ilgo persekiojimo distancijose. Po Rusijos–Turkijos karo XVIII a. pabaigoje Rusijoje atsirado daugybė nulėpausių tipo kurtų.

gorsky_hound

Kalnų kurtas

Sprendimą kovai su Gustopsovaya rusų kurtų trūkumais „pasiūlė“ vadinamieji kalnų (Gorsky) kurtai, pasižymėję tiek greičiu, tiek ištverme. Šie elegantiški, grakštūs, proporcingai sudėti kurtai turėjo lengvą nugaros linkį, ilgesnį kūną, gerai išlinkusius šonkaulius ir gilią krūtinę. Jų uodega buvo pjautuvo formos arba riesta, akys juodos, kailis trumpas, galva kalto formos su ryškiomis gyslomis, ryškiais antakiais ir išryškėjusiu pakaušiu. Kalnų kurtai taip pat perdavė rusų kurtams juodą su įrudžiu kailio spalvą. Kita nulėpausių kurtų veislė – Krymo kurtai – grubesni ir tvirčiau sudėti, pasižymėjo įspūdinga ištverme, bet buvo lėtesni. Jie turėjo smulkesnes galvas, tiesią ar kiek įlinkusią viršaus liniją, riestas uodegas, puikiai išlenktus šonkaulius ir ne itin gilią krūtinę. Abi veislės buvo intensyviai kryžminamos su Gustopsovaya rusų kurtais, dėl to apie 1860-uosius grynųjų Gustopsovaya rusų kurtų nebeliko. Rusų kurtai įgavo daugiau ištvermės, tačiau neteko sugebėjimo vystyti didelį greitį trumpose distancijose, daugelis taip pat turėjo žemesnį ausų įsodinimą, riestas uodegas. Daugybė garbingų Rusijos žemvaldžių medžiojo su kurtais ir vystė savo pačių skirtingas rusų kurtų linijas, tačiau po baudžiavos panaikinimo 1861-aisiais dauguma negalėjo ilgiau išlaikyti savo veislynų (kai kuriuose būdavo iki 400 šunų). Buvo prarasta daugybė rusų kurtų linijų, ir skirtingų tipų ir veislių kurtai (Chistopsovaya ir Gustopsovaya rusų kurtai, kalnų, Krymo, netgi Hortaya trumpaplaukiai rusų kurtai) buvo gan atsainiai veisiami tarpusavyje.

krymski

Krymo kurtas

Po 1874-ųjų parodos, kurią surengė Imperatoriškoji medžioklinių šunų veisimo ir taisyklingos medžioklės puoselėjimo draugija, draugijos nariai priėmė sprendimą uždaryti rusų kurtų veislės knygą. Entuziastai siekė pasiekti vieningą veislės tipą ir atkurti prarastus veislės bruožus, kartu išsaugant teigiamas savybes, kuriuos įnešė pastarojo laikotarpio kryžminimas.

1888-aisiais metais draugija patvirtino pirmą naujųjų laikų rusų kurto standartą, kurį parašė nenuginčijamas veislės žinovas ir autoritetas Nikolajus Jermolovas, kurio šeima veisė rusų kurtus daugiau nei 200 metų.

Daugiausia pastangų siekiant susigrąžinti ankstesnę veislės šlovę ir išsaugoti jos vieningumą dėjo caro dėdės, Didžiojo Kunigaikščio Nikolajaus Nikolajievičiaus veislynas – „Perchino“. Išnaudodamas savo galimybes, Didysis Kunigaikštis įsigijo geriausius veisimui tinkamus darbinius šunis. Selekcijoje jis siekė atkurti pirmykščius išorinius bruožus, kurie buvo tipiški rusų kurtams iki kryžminimo su kalnų ir Krymo kurtais, kartu išsaugojant šių svetimų kraujų įneštas teigiamas savybes. Kunigaikštis vienodai vertino tiek darbines savybes, tiek veislės tipą. Jis veislė struktūriškai subalansuotus šunis, kurie gebėjo tiek įgauti didelį pagreitį per trumpą laiką, kas buvo būdinga „tikriesiems“ originaliesiems rusų kurtams, tiek medžioti bėgdami ilgas distancijas (kalnų kurtų paveldas). Taip pat
„Perchino“ veislyne buvo vykdoma atranka pagal tokius išorinius bruožus, kaip kad siauros galvos su ryškiai besimatančiomis venomis, tamsios akys, aukštai įsodintos ausys, tiesios uodegos, bei taisyklingos struktūros šilkinis kailis su ilgu puošiamuoju plauku. Tuo siekta sugrąžinti rusų kurtui jo originalią išvaizdos estetiką.

Tipų suvienodinimas dar nebuvo pasiektas, kai Rusiją sukrėtė 1917-ųjų metų revoliucija, kuri nutraukė visą veisimo veiklą. Apie 200 rusų kurtų buvo išvežti į Europą ir JAV. Įvairių rusų kurtų protėvių bruožus dar ir šiandien galima matyti skirtingose veislės linijose. Šiuo metu yra daug sunkiau patikrinti rusų kurto medžioklės gebėjimus, todėl svarbiausia veisiant atsižvelgti į sudėjimo funkcionalumą, kartu nenuvertinant siekio išlaikyti pageidautinus išorinius bruožus.

Posted by kurtai in Apie rusų kurtus, Straipsniai apie veisles, 0 comments

Apie rengimąsi parodai

Keletas patarimų, ką reikėtų žinoti apie rengimąsi parodai

Apranga. Apsirenkite tvarkingai ir patogiai. Jūsų rūbai neturi varžyti judesių, o svarbiausia atminkite, kad ringe reiks bėgti, todėl avalynė turi būti patogi ir neslystanti.

Pasiruošimas dalyvauti parodoje. Jei jūsų šuo yra pripratęs bėgti greta, gali išstovėti ramiai kelias minutes – pasiruošimas parodai neužtruks. Treniruojantis pirmus kartus yra rekomenduojama pasikonsultuoti su šios srities specialistais bei apsilankyti parodoje, tam kad pamatyti kaip viskas vyksta realiai. Jums reikės išmokyti šunį:
• stovėti ramiai kelias minutes, tuo metu šuo turi atrodyti laimingas ir koncentruotų dėmesį į jus;
• leistis pataisyti kojas;
• leistis apžiūrimas teisėjo.

Parodoje jums taip pat reikės:
• šuns paso su galiojančiais skiepų įrašais,
• pedigree (kilmės dokumentų) kopijos,
• specialaus užtraukiamo pavadėlio – patogiausias dirželis, turintis metalinį žiedelį, kuriuo virvutė lengvai slankioja ir neužsiveržia. Patartina dirželį taikyti prie šuns kailio spalvos, kad įsilietų į bendrą vaizdą. Parodoms naudojamą dirželį galima įsigyti parodose, nes greta ringų rengiama prekyba įvairiomis šunų prekėmis – maisto, priežiūros prekės, aksesuarai (parodų metu tokios prekės žymiai pigiau kainuoja nei specializuotose parduotuvėse),
• indelio šuniui atsigerti,
• šepečio,
• skanukų,
• pasirodymo ringe numeriuko (tai kortelėje atspausdintas numeris su jūsų šuns pasirodymo ringe eilės tvarka; dažniausiai juos ruošia parodų organizatoriai),
• jei šuo yra juodas arba rudas, taip pat bus reikalinga medžiaginė servetėlė, kurią sudrėkinę nušluostysite dulkes ir pleiskanas.

Taip pat:
• į parodą ateikite anksčiau, kad šuo apsiprastų su aplinka;
• pasistenkite kelias dienas prieš parodą, bei rytinio vedžiojimo metu labai nenuvarginti šuns, yra svarbu, kad šuo ringe būtų energingas;
• neatsiprašinėkite teisėjo dėl savo nepatyrimo ringe;
• būkite pasiruošęs atsakyti į įvairius teisėjo klausimus (pvz. tikslų šuns amžių).

 


Kaip savarankiškai užsiregistruoti į norimą parodą

Parengė Ramunė Eugenija Tovstucha, veislynas „Stabmeldys“

Norint savarankiškai užsiregistruoti į parodą Jums prireiks:

  1. Šuns kilmės dokumentų ABIEJŲ PUSIŲ skaitmeninių kopijų (nuskanuotų arba kokybiškai nufotografuotų naudojant teksto fotografavimui skirtą fotoaparato režimą). Galinėje kilmės dokumentų pusėje turi būti įrašytas šuns savininkas – jeigu pirkote šunį Lietuvoje, pirkimo metu savininko duomenys galėjo būti neįrašyti į kilmės dokumentus, tad tą reikia padaryti patiems.
  2. Klubo, kuriam priklausote, nario bilieto įskaitomą skaitmeninę kopiją (skaną/nuotrauką).
  3. Konkrečiai parodai užpildytą dalyvio anketą, kurią parodų organizatoriai pateikia kartu su informacija apie parodą (smulkiau apie tai žemiau).
  4. Jeigu šuo yra Čempionas ir registruojamas į Čempionų klasę – skanuotą Čempiono diplomo kopiją (primename, kad Jaunimo čempiono titulas nesuteikia teisės dalyvauti čempionų klasėje – galioja tik „suaugusių“ čempionų titulai).
  5. Jeigu šuo turi darbinį diplomą ir registruojamas į darbinę klasę – skanuotą darbinio diplomo kopiją.
  6. Turėti elektroninės bankininkystės paslaugą.
  7. Internetą ir truputį kantrybės ir atidumo pildant bei išsiunčiant dokumentus organizatoriams.

REGISTRACIJA Į PARODAS: klubo atsakingas asmuo – Ramunė Eugenija Tovstucha,
+370 616 54649, el. p.: parodos@kurtai.lt

 


Parodos Lietuvoje

Informacija apie visas Lietuvoje vyksiančias parodas pateikiama LKD interneto svetainėje http://www.kinologija.lt/?page_id=660&lan=ltu.

Prie kiekvienos parodos datos atskirame stulpelyje pateikiama visa dalyviui reikalinga informacija: „Info“ (kainos, terminai, kontaktai, banko rekvizitai) bei „Anketa“, kurią ir reikės užpildyti.
Visos Lietuvos parodų anketos yra panašios, tad užpildę vieną mokėsite užpildyti ir visas kitas – tereikia įrašyti visus reikiamus duomenis iš šuns kilmės dokumentų, pažymėti parodos datą (paprastai to prašoma registruojantis į CACIB parodas arba jeigu paroda vyksta dvi dienas, o registruojatės tik vienai dienai), įrašyti lytį ir amžiaus klasę, kurioje šuo turi teisę dalyvauti pagal amžių ir turimus titulus, jeigu reikia įrašyti čempiono titulus (titulai CAC, N, BOB į anketos skiltį „Titulai“ nerašomi! – galimi tik JCH arba CH titulai), bei pažymėti anketos pildymo datą. Parašo paprastai nereikalaujama, jeigu anketą pateikiate el. paštu – pakanka įrašyti vardą ir pavardę atitinkamoje eilutėje anketos apačioje.

Registracijos mokestis turi būti sumokėtas tą dieną, kada pateikiate dokumentus organizatoriams. Kiek reikia mokėti, galite sužinoti parodos „Info“ dokumente – taikoma ta kaina, kuri galioja dokumentų pateikimo dieną. Mokėjimas atliekamas banko pavedimu į sąskaitą, kurią organizatoriai nurodė „Info“ dokumente. Banko pavedimo eilutėje „Pavedimo paskirtis“ reikia įrašyti „Registracija į 2016.XX.XX parodą“ bei šuns kilmės dokumentų numerį, prasidedantį abreviatura „LŠVK“. Banko pavedimo kopiją reikia išsisaugoti.

Paskutinis žingsnis – visų dokumentų siuntimas organizatoriams su laisvos formos prašymu užregistruoti šunį į parodą (siųsti tuščią laišką su prisegtais dokumentais galima, bet nekultūringa). Prie laiško „prisegami“ kilmės dokumentų kopijos, nario bilieto kopija, pavedimo kopija, jeigu reikia čempiono/darbinio diplomų kopijos bei užpildyta anketa DOC arba PDF formatu. Paprastai per kelias dienas gaunamas organizatorių laiškas su registracijos patvirtinimu – jeigu tokio negavote, galima paskambinti organizatoriams ir pasitikslinti, ar jūsų dokumentai gauti. Artėjant parodai LKD puslapyje yra talpinami dalyvių sąrašai ir veislių ringų laikai – galite pasitikrinti, kuriuo laiku vyks jūsų ringas ir ar esate dalyvių sąraše.


Parodos Latvijoje

Visa informacija apie Latvijoje vyksiančias parodas talpinama Latvijos Kinologų Sąjungos puslapyje http://www.dogs.lv.

Čia rasite informaciją apie kiekvieną parodą su kainomis ir registracijos terminais bei anketas, kurias reikia užpildyti. Anketų pildymo tvarka analogiška lietuviškoms, tik tiek kad Latvijoje yra privaloma įrašyti šuns mikročipo numerį (be šio numerio registracija nepriimama) bei pažymėti, ar šuo kada nors yra gavęs LV JCAC, LV CAC, LV JCH arba LV CH titulus – taip daroma dėl to, kad Latvijoje šunys, jau turintys atitinkamus titulus, gali gauti tik ribotą jų skaičių, ir kataloguose būna pažymima, ar šuniui „reikia“ CAC ar JCAC, arba „nereikia“, nes jis jau turi jų pakankamai JCH/CH titulams arba gali gauti kitą CAC tik praėjus tam tikram laikui.

Registruojantis į parodą Latvijoje turite siųsti dokumentus (kilmės dokumentus, anketą) bei atlikti apmokėjimą tiesiai tam Latvijos klubui, kuris organizuoja konkrečią parodą – ši informacija pateikiama prie kiekvienos parodos. Tam tikri Latvijos klubai priima dokumentus registracijai su galimybe sumokėti registracijos mokestį parodos dieną atvykus į parodą. Tačiau turite atminti, kad tai nereiškia, jog galite apsigalvoti, nevažiuoti į parodą ir nemokėti už ją – tokiu atveju galite pakliūti į „juodąjį sąrašą“ ir tapti nepageidaujamu Latvijos parodose asmeniu, tad negalėdami atvykti į parodą registracijos mokestį turėsite sumokėti bet kokiu atveju. Paprastai suteikdami tokią galimybę mokėti vietoje organizatoriai prašo pasirašyti garantinį laišką (Letter of Guarantee). Garantinio laiško pavyzdį galite rasti čia.

Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Latvijos Kinologų Sąjunga sudaro galimybę dalyviui atgauti 75% registracijos mokesčio tuo atveju, jeigu iki parodos dienos šuns savininkas pateikia veterinaro pažymą apie tai, kad šuo susirgo ir dėl savo fizinės buklės negali dalyvauti parodoje, arba kad kalytė pradėjo arba dar nebaigė rujoti. Toks dokumentas turi būti pateiktas iki prasidedant parodai arba iki parodos pabaigos.


Parodos Estijoje

Informacija apie parodas Estijoje pateikiama Estijos kinologų sąjungos internetiniame puslapyje http://www.kennelliit.ee/eng/shows_and_sports/eku_show_calendar. Paspaudę ant parodos pavadinimo rasite visą reikiamą informaciją apie registraciją arba būsite nukreipti į organizatorių klubo puslapį, kur bus pateikiama išsami informacija. Dokumentų pateikimo tvarka analogiška. Registruojantis į parodas turite siųsti dokumentus ir atlikti mokėjimo pavedimą tiesiai parodą organizuojančiam klubui. Kaip ir Latvijoje, Estijoje yra klubų, kurie leidžia sumokėti už parodą vietoje parodos dieną pagal garantinį laišką, kiti prašo išankstinio apmokėjimo. Dokumentų paketas toks pat, kaip Latvijoje – kilmės dokumentai, užpildyta anketa, pavedimo kopija. Taip pat Estijoje veikia ir registracija internetu, todėl į kai kurias parodas galėsite patogiai užregistruoti per internetinę sistemą.


Parodos Lenkijoje

Lenkijos parodų sąrašas pateiktas http://www.zkwp.pl/zg/index.php?l=en puslapyje dešinėje. Pateikiamas parodų sąrašas su „Info“ nuoroda, kuri nukreipia į parodą organizuojančio klubo interneto svetainę. Palyginus su Baltijos šalių parodų informacija, kuri sukelta į vieną vietą, čia gali tekti panaršyti įvairių klubo svetainėse ieškant reikalingos parodos detalią registracijos informaciją. Registruojantis į Lenkijos parodas irgi reikia pildyti anketas. Nemaža dalis Lenkijos parodų organizatorių naudoja http://www.wystawy.net registracijos sistemą, kuri yra labai patogi – vieną kartą suvedus į bendrą anketą savo šuns duomenis su ta pačia anketa galima ateity registruotis į daugybę Lenkijos parodų nepildant tų pačių duomenų iš naujo. Taip pat skirtingų Lenkijos klubų yra naudojamos kitų online sistemų registracijos anketos, kurios pildomos atskirai konkrečiai parodai. Prie online anketų paprastai yra skiltys, skirtos kilmės dokumentų, čempiono diplomų ar mokėjimo pavedimų prisegimui. Dalis Lenkijos parodų organizatorių leidžia apmokėti už parodą vietoje parodos dieną – nesumokėjus galima sulaukti draudimo dalyvauti Lenkijos parodose!

Posted by kurtai in Įvairios, Parodų naujienos, Straipsniai, 0 comments

Faraonų šunys

Faraonų šunys

Faraonų šunys – viena seniausių veislių pasaulyje, istoriniai šaltiniai liudija jau nuo 3000 – 4000 m. pr. Kr. kad veisle faktiškai nuo tų senųjų laikų nepakito. Egipte randama daug panašių į juos šunų atvaizdų, ypač ant sarkofagų, freskų. Stačios kurtų ausys, ilgas snukis ir skulptūriškos kaklo linijos – tikra dieviškojo Anubio kopija. Šuo Anubis tarp šių gyvių užėmė nepaprastai garbingą vietą. Anubis – požemio karalystės dievas. Nuo Anubio priklausė, ar mirusiojo siela pateks į pomirtinę karalystę, mat dieviškomis svarstyklėmis jis pasverdavo mirusio žmogaus širdį (sielą). Menka, nedaug sverianti siela keliavo į pragarą. Tad šioje vietoje peršasi mintis, jog posakis „Šuo jaučia gerą žmogų“ turi gilesnę prasmę. Kodėl Anubis, o ne kas nors kitas, sverdavo žmogaus sielą? Matyt todėl, kad šuo yra sąžiningiausia iš visų gyvų būtybių. Šuo nepaperkamas. Šuo myli žmogų pasiaukojama meile. Išeitų, tik šuo ir gali paskutinį syk pasitarnauti savo žmogui….

Teigiama, kad į Europą iš Egipto faraonų šunis atgabeno Finikiečių pirkliai, vis tik tikslių įrodymų iš kur kilusi ši veislė nėra. 1930 metais pirmas faraonų šuo buvo įvežtas į Didžiąją Britaniją, o dar vėliau 1963 metais iš Maltos ir Gozo salų jau antrą kartą atkeliavo faraonų šuniukas į Angliją. 1967 metais pirmą faraonų šuniuką įvežė į Jungtines Amerikos Valstijas misteris Harperis, o 1970 metais buvo įkurtas Amerikos faraonų šunų klubas (PHCA). Standartas pripažintas 1974 m. veislė pavadinta faraonų šunimis, nors tuo metu tai buvo ir alternatyvus Ibisos šunų vardas, tačiau 1977 metais FCI Ibisos skalikus oficialiai pavadino originaliu jų vardu ir painiavos nebeliko. 1983 metais faraonų šunų veislė buvo užregistruota Amerikos šunų klube (AKC), 1984 metais veislė buvo įrašyta į kurtų grupę.

Dabar faraonų šuo yra nacionalinė Maltos salos veislė, čia šie šunys buvo auginami triušių medžioklei, bei namų apsaugai, vietiniai žmonės juos vadina „Kelb-tal-Fenek“ arba triušinis šuo. Medžiodami faraonų šunys pasikliauja ne tik rega, bet ir uosle ir klausa. Nosimi jie naudojasi, kol suseka grobį, o, kai šį išbaido, pradeda vytis. Kartais jie dalyvauja ir paukščių (putpelių ar slankų) medžioklėse. Taip pat faraonų šunys naudojami sargybai ar lydėti ožius bei avis į ganyklas. Maltos ūkininkai rūpestingai veisė savo šunis, atrinkdami tiktai geriausius medžiotojus ir išlaikydami veislę gryną. Faraonų šunys medžioklėje dažniausiai dalyvauja tamsiu paros metu, kai mažiau blaškančių veiksnių. 1977 metų Maltos monetose galima pamatyti šių šunų atvaizdų.

Duetas

1998 metais pirmas faraonų šuo atkeliavo ir į Lietuvą. Pradininkė šiuos veislės atstovė kalytė Scheik’s VANESSA MAE atkeliavo iš garsaus Suomijos Scheik’s veislyno į veislyną Lietuvoje Gintariniai namai. Lietuvoje šiuos veislės populiacija auga jau įregistruoti 36 faraonų šunys.

Viduržemio jūros šalyse egzistuoja daugiau veislių, panašių į faraonų šunis. Tai – Etnos čirnekai, Ibisos šunys, Kanarų ir portugalų Podenco, taip pat kitos vietinės regiono veislės. Neaišku, ar šios veislės panašios dėl bendrų protėvių, ar susiformavo dėl tokių pačių sąlygų.

Protingi ir nepriklausomi, aktyvūs, puikūs kompanionai. Mėgsta vaikus, tačiau su nepažįstamaisiais elgiasi atsargiai. Vieną pamoką ar blogą įvykį prisimena visą gyvenimą, tad juos auklėti reikia atsargiai, kad neatsirastu dresūros spragų. Tinka kaip sarginiai šunys, bet uždaroje teritorijoje. Labai jautriai reaguoja į fizines bausmes. Gali būti užsispyrę, impulsyvūs ar nenuspėjami. Susijaudinę šunys „parausta“, ypač jų nosis ir ausys. Nuo mažens būtina socializuoti, kitaip jie gali būti nedraugiški kitiems šunims arba bailūs. Su kitais gyvūnais dažniausiai sutaria gerai. Palikti vieni, gali nusiaubti namus.

Mėgsta bėgioti palaidi. Puikūs dviratininkų ar bėgikų palydovai. Jei pakankamai treniruojasi (kasdien turi palakstyti), puikiai gali gyventi bute. Būtina minkšta ir šilta patalynė, mūsų klimato juostoje negali ištisus metus praleisti lauke (voljere netinkamas laikyti).

Nort_2010_08_17Turi stiprų medžioklės ir persekiojimo instinktą, tad nesaugiose (neaptvertose, šalia judrių gatvių) vietose faraonų šunų nerekomenduojama paleisti bėgioti palaidų. Labai aukštai šokinėja, tad gyvenant nuosavame name, kiemą reikia aptverti aukšta dvimetrine tvora.

Gyvena 11 – 14 metų, bręsta lėtai. Nelepūs, neišrankūs gyvenimo sąlygoms ir maistui. Labai sveiki ir ištvermingi, tik gali būti jautrūs vaistams ir insekticidams. Faraonų šunys niekada nebuvo ypatingai populiarūs, tad jų nepaveikė komercinis veisimas.

Šunų ūgis 59 – 63,5 cm, kalių 53 – 61 cm, sveria 20 – 25 kg. Kūno ilgis nuo krūtinės iki šlaunikaulio šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera. Kartais faraonų šunys priskiriami prie skalikų, kartais – prie primityvių veislių (FCI jie toje pačioje grupėje, kaip i špicai). Judesiai lengvi, plaukiantys. Galva iškelta aukštai, žingsnis platus. Kojos ir pėdos turi judėti viena linija su kūnu, nepageidautinas pėdų kreipimas į šonus arba aukštas kojų kėlimas. Grakštus, elegantiškas, tuo pačiu ir atletiškas bei galingas. Galva elegantiška, buko pleišto formos. Snukis šiek tiek ilgesnis už kaukolę. Kaukolė plokščia ir ilga. Snukis ilgas, plonas. Akys mažos, ovalios, gintarinės (ši spalva priimtina visoms kinologų organizacijoms) ar šviesiai rudos. Faraonų šunys gimsta mėlynakiai, vėliau spalva pakinta į lengvai auksinę ar geltoną, o visiškai patamsėja sulaukus pilnametystės. Žvilgsnis entuziastingas, kilnus, judrus bei protingas. Ausys išaugusios vidutiniškai aukštai, prie pagrindo plačios, plonos ir didelės, susidomėjus – stačios, labai „judrios”. Perėjimas iš kaktos į snukį – nuožulnus. Nosies veidrodėlis tik kūno spalvos, sutampantis su kailio spalva.

Kaklas gana ilgas, liesas, raumeningas, truputį skliautuotas. Krūtinė gili, platėjanti link alkūnių. Pilvas šiek tiek įtrauktas. Viršutinė nugaros linija tiesi. Uodega išaugusi vidutiniame aukštyje, stora ties pagrindu, smailėjanti. Susidomėjus, siekia žemiau kulkšnių, judant užriesta, aukštai iškelta. Negali būti pabrukta tarp kojų, susukta.

Faraonų šuniui reikia nedaug kailio priežiūros – tik guminio šepečio pagalba pašalinti negyvus plaukus. Maudyti reikia tik kai tai būtina, kadangi turi jautrią odą ir netinkamas šampūnas gali sukelti alergiją. Patariama naudoti kūdikių ar švelnų šunų šampūną. Šis šuo neskleidžia specifinio šuniško kvapo, net kai būna šlapias.

Kailis trumpas, blizga, jo struktūra keičiasi nuo šilkinio iki kietoko, neturi pavilnės. Spalva įvairių atspalvių raudona (ši priimama visų kinologų organizacijų) ar gelsvai ruda, dažnai su baltymėmis ant uodegos galiuko (kai kuriose kinologų organizacijos labai vertina šunis baltu uodegos galiuku), krūtinės, pirštų. Leistina plona balta linija ir per snukio vidurį (žvaigždė kaktoje). Leidžiama balta dėmė ant krūtinės, kojų pirštų.

Paruošė Auksė Mackevičienė, veislynas „Gintariniai namai“, 2012 m. (panaudoti informacijos šaltiniai iš interneto ir www.agiesha.blogas.lt/faraonu-suo)

 kiskutis

Posted by kurtai in Apie faraonų šunis, Straipsniai apie veisles, 0 comments